Penkmetį turtuoliui tarnavau –
Plynėj prižiūrėjau arklius jo.
Ir už tai jis dovanojo man
Jaučių penketą – vergystę eit.
Liūtas vieną jų suplėšė tuoj,
Likučius, žolėj tiktai radau, –
Kraalį9 saugoti turbūt jau reik,
Laužą nakčiai privalu įžiebt.
Ir antrasis išdurnėjo greit,
Pergeltas geluonimi vapsvos.
Krūmuos klaidžiojau penkias dienas,
Rast tik niekur negalėjau jo.
Dviem kitiem kaimynas mano šiaip
Gėralan kažin pripylė ko,
Šit – voliojas kūnai jų vagoj,
Kyšantys liežuviai mėlyni.
Pribaigiau aš paskutinį pats,
(gaila jaučio) bus puiki puota –
Jau greta namai liepsnoja ir
Surišto kaimyno ten klyksmai.