Slėpiausi po nepermatomu šydu,
Kai mano nuotaika pagraudo.
Privaišinau aš kandžiuoju pavydu
Vienintelįjį savo draugą.
Niūriai nuslinko lauk. Aš pašokus
PAskui lėkiau ties vartais kiaurai.
Negriūdama vos, ir sušaukus:
“Pamiršk! Netiesą klojau, žiauriai
Atsiprašau… Tikrai numirčiau,
Jei būtum tu dabar išėjęs!”
Pro dantis, išsišiepęs:”Nelakstyk čia,
Mažule, saugokis vėjo.”
Сжала руки под темной вуалью...
«Отчего ты сегодня бледна?» —
Оттого, что я терпкой печалью
Напоила его допьяна.
Как забуду? Он вышел, шатаясь,
Искривился мучительно рот...
Я сбежала, перил не касаясь,
Я бежала за ним до ворот.
Задыхаясь, я крикнула: «Шутка
Все, что было. Уйдешь, я умру».
Улыбнулся спокойно и жутко
И сказал мне: «Не стой на ветру».